Autolizingas be banko. Simui reikia mašinos, bet jis neturi pinigų. Į banką jis eiti nenori, nes netiki juo, o autolizingas be banko jam atrodo labai keistas, nebandytas dalykas. Simas galvoja – ar kas nors iš draugų naudojosi tokia paslauga, kaip autolizingas? Niekaip negali prisiminti nė vieno tokio žmogaus. Simas visada viską daro taip, kaip reikia, taip, kaip jau kas nors kitas yra teisingai padaręs.
Autolizingas be banko
Simas aunasi savo storus batus ir galvoja: „O jeigu aš niekam nesakyčiau, kad tas autolizingas be banko man naujovė? Jeigu pasakyčiau visiems, kad taip daug kas darė, ir todėl ir man pačiam parūpo?“. Pagalvoja Simas ir pasikaso didelę savo ausį. „Ne“, – trenkia kumščiu sau į pakaušį. – „Ne. Kad ir kas nutiktų, aš liksiu ištikimas sau, savo vertybėms. Jei niekas nė karto to dar nebandė, tai ir man autolizingas bus uždraustas vaisius. O meluoti, sukčiauti ir apgaudinėti – tai jau tikrai ne man ir ne mano priedermei dorai“, – užsivožia Simas kepurę ir išeina per atšiaurų orą į darbą.
Į darbą su naujais automobiliais
Diena kaip tyčia pasitaiko bjauri, ir vėjas neįtikėtinai įžūliai drabsto sniegą Simui į veidą, skverbiasi per rankoves, kelnių klešnes ir pirštinių skylutes, kol Simas ima abejoti, ar apskritai šiandien neišėjo iš namų netyčia nuogas. Simas mato žmones, į darbą važiuojančius naujais gražiais automobiliais. Jeigu autolizingas be banko jam suteiktų galimybę įsigyti mašiną, jis irgi dabar šiltai sėdėtų prie šviesoforų, salone sklistų jaukus kavos kvapas. Čia tai būtų kelionė. Dar kokią nors dainą per radiją išgirst būtų galima. Simas eina lėčiau, pavydžiai žiūri į stovinčias mašinas, todėl nepastebi, kaip viena atvažiuoja ir greitai aptaško jį purvais iš gatvėje susikaupusių ištirpusio sniego balų. „Nu kas per velnias!“, – įtūžęs nusikeikia Simas, ir per akimirką jo kepurę nuo galvos nubloškia staigus smūgis – raudona rankinė dar kartą pakyla į orą ir dabar jau trenkia per nuogą pakaušį. Ją laikanti moteris šaukia: „Ko jūs keikiatės vidurį baltos dienos, ką nematot, kad čia vaikų pilna!“. Simas pagalvoja: „blogai elgiuosi, blogai“. Bet neatsiprašo, tik nusipurto purvus nuo kelnių, pasiima iš pusnies savo nublokštą kepurę, vėl užsivožia ir greitesniu žingsniu nuskuba darbo link. Iš galvos jam vis neina autolizingas be pradinio inaso.
Puiki galimybė – autolizingas
Darbe per pietų pertrauką jam papuola atsisėsti prie vieno stalo su Vasia. Vasia kaip tik skundžiasi, kad jo mašina visai nebepasivelka, todėl jam tenka į darbą kulniuoti pačiam, o dar per tokį šaltį… Staiga Simui šauna geniali mintis. Jis pasitaiso kaklaraištį, nusivalo sriubos likučius su servetėle nuo lūpų, ir pakiliu tonu sako: „Mielas kolega, Vasia, ištikimas mano bendražygi bei malonus mano žmonos drauge, ar tu jau žinojai, kas yra autolizingas, naudoti kaip jį ir gauti per ten automobilį? Tai – puikiausias būdas lengvai be banko paskolų gauti savo svajonių transportą. Autolizingo bendroves gali pasitenkinti tavo senu automobiliu kaip pradiniu įnašu, o tu gausi išsimokėtinai naują. Pagalvok, na argi ne puiku būtų? Sėdėtum sau prie šviesoforo, už lango drebiant šlapdribai, bet tau tai nerūpėtų. Salone grotų muzikėlė iš magnetolos, kvepėtų kažkur išsiliejusi kava, maloniai oštų oro kondicionierius. O čia tai kelionė į darbą, ar ne?“ – jau beveik neužčiaupiamu srautu beria Simas. Dar šiek tiek, ir geriausias autolizingas tampa Vasios kabliuku. O po dviejų savaičių, kadangi tai daro nebe pirmas, naują automobilį įsigyja ir Simas.